Benediktas Jankauskas, Genovaitė Jankauskienė

Dirvožemio profilių aprašymo ir dirvožemio horizontų fizikinių bei cheminių analizių duomenimis, Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stotyje daromų ilgalaikių dirvožemio erozijos stacionarinių tyrimų dirvožemiai priskirtini pasotintųjų balkšvažemių (JIb) – Eutric Albeluvisols (ABe), pasotintųjų giliau glėjiškų balkšvažemių (JIg4-b) arba tipingų pasotintųjų pradžiažemių (PRb2-e3) pogrupiams. Tiriamų šlaitų dirvožemiai, pagal N.Kačinskio klasifikaciją, yra vidutinio sunkumo molis ant tokio pat molio – m₁/m₁ (bandymas Nr.3), lengvas molis ant tokio pat molio – m/m (bandymas Nr.1), lengvas priemolis ant rišlaus smėlio – p/s₁ ir vidutinio sunkumo priemolis ant lengvo priemolio – p₁/p (bandymas Nr.2). Pagal smėlio, dulkių ir dumblo dalelių santykį, nustatytą mėginius tiriant N.Kačinskio metodu, tiriamų šlaitų dirvožemiai yra dulkiškas sunkus priemolis ant tokio pat priemolio – dp₂/dp₂ (bandymas Nr.3), dulkiškas vidutinio sunkumo priemolis ant dulkiško molio – dp₁/dm (bandymas Nr.1) ir dulkiškas lengvas priemolis ant rišlaus smėlio su giliau slūgsančiu dulkišku vidutinio sunkumo priemoliu – dp/s₁/dp₁ ir dulkiškas lengvas priemolis ant lengvo priemolio su giliau slūgsančiu dulkišku sunkiu priemoliu – dp/p₁/dp₂ (bandymas Nr.2).

The soils under the long-term stationary soil erosion investigations of the Kaltinėnai research station of LIA are classed as Eutric Albeluvisols (ABe), Eutri-Endohypogleyic Albeluvisols (ABg-n-w) or as Orthieuric Regosols (RGe-o) according to the presented description of soil profiles and according to the results of analysis of physical and chemical soil properties. Soils of the investigated slopes are: medium clay lying on the same medium clay – m₁/m₁ (trial No.3), light clay on the same light clay – m/m (trial No.1), and light loam on the loamy sand p/s₁ and medium loam on the light loam p₁/p (trial No.2) according to N. Kacinskij classification of soil texture. Soils of the slopes under different trials are: silty clay loam on the same silty clay loam – dp₂/dp₂ (trial No.3), silt loam on the silty clay – dp₁/dm (trial No.1), and silt loam on the loamy sand with deeper lying silt loam – dp/s₁/dp₁ and silt loam on the loam with deeper lying silty clay loam – dp/p₁/dp₂ (trial No.2), according to distribution of sand, silt and clay particles analysed by the N. Kacinskij method.

Benediktas Jankauskas, Genovaitė Jankauskienė

Dirvožemio erozijos stacionarinių bandymų 36 tyrimų (trys bandymai, du tyrimų blokai, šešeri metai) duomenimis, nuo juodojo pūdymo ir to pūdymo sėjomainos augalais užimtų šlaitų per metus netekta vidutiniškai 13,09 t ha^-1 sauso dirvožemio, nuo lauko ir javų-žolių sėjomainų augalais užimtų šlaitų dirvožemio nunešta atitinkamai 51,7, 72,8 ir 86 % mažiau, o daugiakomponenčiai žolių mišiniai stabilizavo dirvožemio ardymą. Mažiausi dirvožemio nuostoliai buvo sunkiausios granuliometrinės sudėties, t.y. dulkiško sunkaus priemolio dirvožemio šlaite (0,45-3,38 t ha^-1 per metus), kiek daugiau jo netekta dulkiško vidutinio sunkumo priemolio ant dulkiško lengvo molio dirvožemio šlaite (0,65-6,29 t ha^-1 per metus) ir daugiausiai ardomas buvo dulkiško lengvo priemolio ant rišlaus smėlio dirvožemis (netekta 4,38-29,38 t ha^-1 per metus).

Experimental evidence from 36 tests (3 field experiments × 2 blocks × 6 years) carried out at the Kaltinėnai Research Station of the Lithuanian Institute of Agriculture suggests that soil losses were 13.09 t ha^-1 y^-1 from the plots covered by plants of the crop rotation containing black fallow. The soil losses declined by 51.7, 72.8 and 86 % from the plots covered by plants of field, grain-grass and grass-grain crop rotations, respectively. Plants of long-term perennial grasses completely inhibited soil erosion. The smallest soil losses (0.45-3.59 t ha^-1 y^-1) were from the slopes having the heaviest soil texture i.e. silty clay loam (trial No.3). Somewhat higher soil losses (0.65- 6.29 t ha^-1 y^-1) were from the slope with the soil texture silt loam on the silty clay (trial No.1). The highest water erosion rates (4.38-29.38 t ha^-1 y^-1) were determined on the slope with the lightest soil texture: silt loam on the loamy sand with deeper lying silt loam and silt loam on the loam with deeper lying silty clay loam (trial No.2).

Key words: Ţemaičiai Upland, soil erosion, long-term studies, run-off, soil loss.

Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotis

El. paštas: joniskelio_lzi@post.omnitel.net

1997-2000 metais Joniškėlio bandymų stotyje giliau karbonatingame giliau glėjiškame rudžemyje (RDg4-k2) atliktas sėjomaininis bandymas, siekiant nustatyti augalų derliaus ryšį su dirvožemio agrocheminėmis savybėmis ir tręšimu. Bandymas atliktas tokioje sėjomainoje: miežiai su daugiamečių žolių įsėliu, I naudojimo metų daugiametės žolės, žieminiai kviečiai, pašariniai runkeliai, vasariniai kviečiai. Visų sėjomainoje augintų augalų tręšimas atskiruose laukeliuose apskaičiuotas planuotam pagrindinės produkcijos derliui pagal dirvožemio agrochemines savybes. Nustatyta, kad sunkaus priemolio rudžemiuose pašarinius runkelius tręšiant pagal gausumą dirvožemyje maisto medžiagų, ir atskiruose laukeliuose mineralinių trąšų pavidalu išbėrus azoto – 99-126, fosforo 0-148 ir kalio 0-29 kg ha^-1, šakniavaisių derlius gautas 19-56 % didesnis už planuotą (50 t ha^-1); vasarinius miežius tręšiant N_46-59P_0-127K_0-25 pagal planuojamą (3,5 t ha^-1) derlių ir pagal dirvožemyje esantį maisto medžiagų kiekį, grūdų derlius gautas 11-43 % didesnis už planuotąjį. Planuotas žieminių kviečių derlius (6 t ha^-1) pagal dirvožemyje esantį maisto medžiagų kiekį gautas juos patręšus N_96-112P_0-117K_0-27 (derlius gautas net 2-12 % didesnis už planuotąjį). Vasarinius kviečius patręšus mineralinėmis trąšomis N_102-116P_0-84K_12-57 pagal planuojamą (5 t ha^-1) derlių ir atsižvelgus į dirvožemyje esantį maisto medžiagų kiekį, grūdų derlius atskiruose laukeliuose gautas 2-4 % didesnis, arba 2-14 % mažesnis už planuotąjį.

During 1997-2000 a crop rotation experiment was conducted at the LIA Joniškėlis experimental station on a Endocalcari-Endohypogleyic Cambisol (RDg4-k2). The purpose of the experiment was to identify the relationship between crop yield, soil agrochemical properties and fertilisation. The experiment was done in the following crop rotation: barley with undersown perennial grasses, perennial grasses of the 1^st year of use, winter wheat, fodder beet, spring wheat. Fertilisation of all crops grown in the crop rotation in individual plots was calculated for the expected yield of the primary produce according to soil agrochemical properties. Experimental evidence suggests that on a heavy loam brown soil fertilisation of fodder beet according to the status of soil nutrients and application of nitrogen 99-126, phosphorus 0-148 and potassium 0-29 kg ha^-1 in the form of mineral fertiliser in individual plots resulted in a root yield which was by 19-56 % higher than the expected yield (50 t ha^-1). Fertilisation of spring barley with mineral N_46-59P_0-127K_0-25 kg ha^-1 fertilisers according to the expected yield (3.5 t ha^-1) and soil nutrient status resulted in a grain yield which was by 11-43 % higher than the expected yield. The best fertilisation for the expected winter wheat yield (6 t ha^-1) according to the nutrient status in the soil was achieved having fertilised with N_96-112P_0-117K_0-27 kg ha^-1, the winter wheat grain yield was by 2-12 % higher than the expected yield. Having fertilised spring wheat with mineral N_102-116P_0-84K_12-57 kg ha^-1 fertilisers according to the expected yield (5 t ha^-1) and according to soil nutrient status the grain yield in individual plots was by 2-4 % higher or by 2-14 % lower than the expected yield.

Valerija Janušienė, Regimantas Šleinys

Nusausintuose, naudojamuose žemės ūkio reikmėms, žemapelkių durpžemiuose, palyginus su natūraliais jų analogais, spartesnė organinės medžiagos mineralizacija, didesni organinės anglies ir azoto kiekiai, organinės medžiagos sudėtyje daugiau labiliųjų humuso medžiagų (dirbamame lauke – 5,5 % nuo C_org.; natūraliame durpžemyje – 4,0 % nuo C_org.). Nusausintų žemapelkės durpžemių organinės medžiagos sudėtyje padaugėjo huminių rūgščių ir sumažėjo fulvorūgščių. Dėl to huminių rūgščių ir fulvorūgščių santykis nusausintame žemapelkės durpžemyje buvo 2,0-2,1, natūraliame durpžemyje – 1,7-1,8. Nusausintų žemapelkės durpžemių peleningumas taip pat buvo didesnis. Natūralūs žemapelkės durpžemiai buvo mažo fosforingumo ir kalingumo. Šių rodiklių padidėjimas nusausintuose durpžemiuose susijęs su auginamų augalų tręšimu. Kultūrinamų nusausintų žemapelkės durpžemių rūgštumas turėjo tendenciją didėti dėl padidėjusio huminių rūgščių kiekio ir bazinių elementų stokos.

Effects of drainage on the content and qualitative composition of organic matter, on the contents of nitrogen and ash, on physical chemical properties were studied in Vilnius district (lowland bog Lygainiai) and in Varėna district (lowland bog Kajučio) in natural and drained (25-30 years ago) terric histosols.

Valerija Janušienė

Trakų Vokė, Vilnius

Straipsnyje pateikiami 1994-1999 m. tyrimo duomenys apie įvairių sapropelių (karbonatinio, organinio, silicinio), jų derinių su mėšlu ir srutomis, taip pat mėšlo bei klintmilčių poveikį humuso kiekiui ir jo kokybinei sudėčiai. Daugiausiai organinės anglies turėjo organinis sapropelis (32 %), mažiau jos buvo siliciniame sapropelyje (18,4 %) ir mažiausiai – karbonatiniame (14,8 %). Huminių rūgščių ir fulvorūgščių santykis buvo didžiausias siliciniame sapropelyje (1,12), mažesnis jis buvo organiniame (0,90) ir mažiausias – karbonatiniame sapropelyje (0,65).

Visi sapropeliai didesnį poveikį humuso kiekiui ir kokybinei sudėčiai darė minimalių mineralinių trąšų normų fone nei fone be mineralinių trąšų. Tręšiant karbonatiniu sapropeliu, jo deriniais su mėšlu ir srutomis, humuso kiekis dirvožemyje iš esmės nekito. Organinis ir silicinis sapropeliai, jų deriniai su mėšlu ir srutomis bei vien mėšlas didino humuso kiekį dirvožemyje. Visi sapropeliai ir jų deriniai su kitomis organinėmis trąšomis humuso sudėtyje mažino labiliųjų medžiagų (0,1 M Na₄P₂O₇ ištrauka) kiekį. Visi tirti sapropeliai keitė humuso kokybinę sudėtį. Karbonatinis sapropelis, jo deriniai su mėšlu ir srutomis humuso sudėtyje iš esmės didino Ca humatų ir mažino laisvųjų huminių rūgščių (HR-1) kiekį. Fulvorūgščių kiekis taip pat sumažėjo. Huminių rūgščių ir fulvorūgščių santykis siekė 0,85-0,89 (kontroliniame variante 0,70). Didesnį poveikį humuso kokybinei sudėčiai darė organinis sapropelis, jo deriniai su mėšlu ir srutomis. Taip tręšiant, šis santykis siekė 0,91-0,93. Sprendžiant pagal huminių rūgščių ir fulvorūgščių santykį (0,85-0,89), silicinio sapropelio, jo derinių su mėšlu ir srutomis poveikis humuso kokybinei sudėčiai nesiskyrė nuo karbonatinio sapropelio, tačiau huminių rūgščių sudėtyje buvo mažiau Ca humatų. Mažiausią poveikį humuso kokybinei sudėčiai darė silicinio sapropelio maža norma (25 t ha^-1) ir klintmilčiai (HR : FR – 0,79 ir 0,77). Mėšlas iš esmės gerino humuso kokybinę sudėtį (HR : FR – 0,89-0,91). Tręšiant visų rūšių sapropeliais, jų deriniais su mėšlu ir srutomis bei vien mėšlu, huminių rūgščių ir fulvorūgščių santykis fone be mineralinių trąšų įvairavo tarp 0,70 ir 0,75 (kontroliniame variante – 0,65 ir 0,66).

At the Vokė Branch of the Lithuanian Institute of Agriculture experiments were conducted to study the efficacy of calcareous, organic and siliceous sapropels in sandy loam lying on calcaric gravel haplic luvisol (field trials were carried out by dr. E.Bakšienė). The effect of different types of sapropel, their mixtures with manure and sewage, straight manure and limestone on the content and qualitative composition of humus was studied over the period of 1994-1999. All types of sapropel were applied on the background of minimum rates of mineral fertilization and without them in the field crop rotation including maize, maize, undersown barley, perennial grasses of the 1^st and 2^nd years of use and winter rye.

Akademija, Dotnuva, Kėdainių rajonas

1996-1999 m. dviejuose bandymuose tirtas dirvono atnaujinimas auginant skirtingus augalus, įdirbant žemę ir naudojant raundapą. Nustatyta, kad dirvone labai išplito daugiamečių piktžolių, ypač paprastųjų varpučių (Elytrigia repens L. Nevski.). Po dirvono auginant rugius, mažiausiai daugiamečių piktžolių prieš pjūtį buvo dirvoną nupurškus raundapu 5 l ha^-1, o daugiausiai – prieš arimą jį sulėkščiavus (73,8 ir 650,2 vnt. m^-2). Juodasis pūdymas rugių piktžolėtumą mažino panašiai kaip ir dirvono purškimas raundapu, o pastarasis auginant bulves sumažino paprastųjų varpučių skaičių 14 kartų, palyginus su dirvono lėkščiavimu (7,0 ir 98,4 vnt. m^-2). Dirvono atnaujinimo būdas turėjo įtakos ir antrus metus augintų augalų pasėlių piktžolėtumui: daugiamečių piktžolių avižose po bulvių buvo daug mažiau negu po rugių (palyginamieji vidurkiai 66,5 ir 181,1 vnt. m^-2) ir dar skyrėsi jų skaičius raundapu purkštuose ir lėkščiuotuose laukeliuose (37,4 ir 95,6 vnt. m^-2). Po dirvono auginti dvejus metus javai arba bulvės ir avižos nelėmė trumpaamžių piktžolių sėklų kiekio armenyje, bet daugiamečių piktžolių sėklų sumažino. Dirvono ruošimo būdas ne visada darė įtaką javų derliui, bet bulvių raundapu purkštuose laukeliuose prikasta 22,0 % daugiau negu lėkščiuotuose. Dirvoną atnaujinti buvo verta auginant bulves, ypač nupurškus raundapu (3740 Lt ha^-1pelno), ir nedaug gauta pelno (117 Lt ha^-1) po juodojo pūdymo auginant rugius, o kitais atvejais mažai derlingame priesmėlyje pelno nebuvo.

Reikšminiai žodžiai: dirvonai, žemės dirbimas, herbicidai, piktžolės.

Vokės filiale lengvoje priesmėlio dirvoje 1996-2000 metais mikrolaukelių metodu tirtas piktžolių, augusių įvairų laiko tarpą su bulvėmis, žalingumas vidutinio ankstyvumo bulvėms ‘Mirta’. Tyrimai rodo, kad nuo bulvių pasodinimo iki visiško jų sudygimo esant švariam pasėliui (vėliau piktžolėms leidžiama augti), derlingumas padidėjo iš esmės, t. y. 20,2 %, ir prilygo visą vegetaciją švaraus pasėlio derlingumui. Laikotarpį be piktžolių ilginant, derlius iš esmės nepadidėjo. Piktžolės, kurios augo kartu su bulvėmis nuo jų pasodinimo iki sudygimo bei iki bulvienojų 15-20 cm aukščio, derlingumo nemažino, jei vėliau jos buvo pašalinamos. Sudygusiame pasėlyje dygstančios piktžolės buvo bulvių stelbiamos, užaugino 63 % mažesnę orasausę masę, negu augdamos kartu su bulvėmis visą vegetaciją, ir žalos derliui nepadarė. ‘Mirta’ veislės bulvėms piktžolės žalingiausios laikotarpiu nuo bulvių sudygimo iki bulvienojų 10-15 cm aukščio.

El. paštas: raisa.lisova@voke.lzi.lt

1998-2000 m. LŽI Vokės filiale velėniniame jauriniame silpnai pajaurėjusiame priesmėlio dirvožemyje žieminių rugių ‘Rūkai’ pasėliuose tirta fungicido tango (veikl. medž. epoksikonazolas 125 g l^-1) + tridemorfas 375 g l^-1 naudojimo laiko įtaka lapų grybinėms ligoms ir derliui. Pagrindinė žieminių rugių lapų grybinė liga buvo rinchosporiozė (Rhynchosporium secalis (Oud) Davis). Labiausiai ji pažeidė lapus 1998 m., o 2000 m. buvo palankūs ne tik rinchosporiozei, bet ir miltligei (Blumeria graminis (DK.) Speer) bei rudųjų rūdžių sukėlėjams (Puccinia recondita Rob.ex Desm.).

Vienkartinis ir dukartinis fungicido tango 0,8 l ha^-1 (veikl. medž. epoksikonazolas + tridemorfas) naudojimas statistiškai patikimai saugojo žieminius rugius nuo rudųjų rūdžių ir miltligės. Žieminiai rugiai mažiausiai buvo pažeisti rinchosporiozės tuose variantuose, kurie buvo nupurkšti fungicidu vieną kartą pasirodžius pirmiesiems lapų ligų požymiams DK 37 ar du kartus – tuo pačiu laiku ir plaukėjimo tarpsniu (DK 51-59). Vėlyvas purškimas nuo rinchosporiozės (DK 69), miltligės ir rudųjų rūdžių žieminiuose rugiuose buvo mažiau efektyvus. Didžiausias grūdų derliaus priedas 0,63 t ha^-1, gautas tuose laukeliuose, kur žieminiai rugiai fungicidu purkšti du kartus: kai ligos intensyvumas ant trečių nuo viršaus lapų siekė 0,1-1,1 % (DK 51) ir plaukėjimo tarpsniu (DK 51-59). Labiausiai ekonomiškai apsimokėjo pasėlius purkšti vieną kartą, kai ligos intensyvumas ant trečių nuo viršaus lapų buvo 0,1-1,1 % (plaukėjimo pradžioje DK 51).

Effects of the fungicide application time on foliar fungal diseases and grain yield were investigated in the stands of winter rye cv. ‘Rūkai’ during 1998-2000. The experiments were carried out at the LIA’s Vokė Branch on a sod podzolic weakly podzolized sandy loam soil. The main winter rye foliar fungal disease was scald (Rhynchosporium secalis (Oud) Davis) whose highest severity on leaves was recorded in 1998. In 2000 the conditions were conducive not only to scald but also to powdery mildew (Blumeria graminis (DK.) Speer) and brown rust (Puccinia recondita Rob.ex Desm.) causal agents. That year winter rye grain yield was the highest (4.00 t ha^-1), compared with that in 1998 and 1999.

1998-2000 m. LŽI Vokės filiale tirta grikių ‘Smuglianka’ ir atskirų rūšių piktžolių reakcija į piramino turbo 520 g l^-1 (veikl. medž. chloridazonas) normas (1,5, 2,0, 2,5 ir 3,0 l ha^-1), išpurškus prieš grikių sudygimą ir pirmojo tikrojo lapelio tarpsniu.

Nustatyta, kad grikiai toleravo piraminą turbo, panaudotą prieš sudygimą, o į herbicido veikimą reagavo tik vienametės dviskiltės piktžolės, kurios pasėlyje sudarė 75,2 %. Trejų metų duomenimis, vienamečių dviskilčių sumažėjo 22-28 %, herbicido veikimui palankesniais 1998-1999 m. – 43-56 %. Jautriausios buvo trikertės žvaginės (Capsella bursa pastoris (L.) Medik.), pavasarinės ankstyvės (Erophila verna (L.) DC.), dirvinės veronikos (Veronica arvensis L.) ir bekvapiai šunramuniai (Tripleurospermum perforatum (Mérat) M. Laínz).

Naudojant 1,5-2,5 l ha^-1 piramino turbo prieš grikių sudygimą, grikių grūdų derlingumas, palyginus su nepurkštais, padidėjo iš esmės – 10,5-12,5 %. Tarpusavyje palyginus įvairių tirtųjų normų įtaką derlingumui, esminių skirtumų negauta. Ekonomiškai įvertinus nustatyta, kad prieš grikių sudygimą racionaliausia naudoti 1,5 l ha^-1 piramino turbo.

Experiments were carried out during 1998-2000 at the Vokė Branch of the Lithuanian Institute of Agriculture on a haplic luvisol, sandy loam soil. Various dose rates (1.5, 2.0, 2.5 and 3.0 l ha^-1) of Pyramin Turbo 520 g L^-1 (chloridazon, 5-amino-4-chloro-2-fenil-(2H)-piridazon) were applied over buckwheat (cultivar ‘Smuglianka’) pre-emergence and at the first true leaf stage.

Irena KAVOLIŪNAITĖ, Antanas ŠALNA

1998-2000 m. LŽI Vokės filiale paprastajame išplautžemio priesmėlyje tirta grikių ‘Smuglianka’ ir atskirų piktžolių rūšių reakcija į sumažintas betanalo AM 157 g l^-1 (veikl. medž. desmedifamas) normas (1,5, 2,0, 2,5 ir 3,0 l ha^-1), išpurškus pirmojo tikrojo lapelio tarpsniu.

Nustatyta, kad į įvairias betanalo AM normas reagavo tik vienametės dviskiltės. Po mėnesio nuo purškimo jų buvo 32-33%, prieš grikių kūlimą – 43-47 % mažiau, palyginus su kontroliniu variantu. Jautriausios buvo baltosios balandos (Chenopodium album L.), trikertės žvaginės (Capsella bursa-pastoris (L.) Medik.), čiobralapės smiltės (Arenaria serpyllifolia L.), pavasarinės ankstyvės (Erophila verna (L.) DC.), dirvinės veronikos (Veronica arvensis L.), daržinės žliūgės (Stellaria media (L.) Vill.). Jos sudarė 60 % vienamečių dviskilčių. Po mėnesio nuo purškimo šių piktžolių buvo 43-56 %, prieš kūlimą – 49-59 % mažiau, o betanalo AM veikimui palankiausiais metais – net 60-75 % mažiau.

Visų piktžolių po mėnesio nuo purškimo sumažėjo 25-30 %, jų orasausė masė – 46- 47 %, prieš grikių derliaus nuėmimą – atitinkamai 26-38 ir 16-44 %, tačiau skirtingų herbicido normų įtaka buvo beveik vienoda. Jautriausioms jaunoms vienametėms dviskiltėms piktžolėms išnaikinti pakako ir 1,5-2,0 l ha^-1.

Grikiai toleravo betanalo AM mažąsias normas. Naudojant 1,5-3,0 l ha^-1, grikių grūdų derlius padidėjo 12,3-14,5 %, tačiau ekonomiškai apsimokėjo purkšti minimaliomis 1,5-2,0 l ha^-1 normomis.

Reikšminiai žodžiai: grikiai, piktžolės, herbicidai.

Experiments were caried out during 1998-2000 at the Vokė Branch of the Lithuanian Institute of Agriculture on a haplic luvisol sandy loam soil. Various dose rates (1.5; 2.0; 2.5 and 3.0 L ha^-1 Betanal AM (a.i. Desmedipham) were sprayed over buckwheat (cultivar ‘Smuglianka’) at the stage of the first true leaf.

Gausiažiedės svidrės (Lolium multiflorum Lam.), tikrieji eraičinai (Festuca pratensis Huds.), jų hibridai ‘Punia’ ir daugiametės svidrės (Lolium perenne L.) auginti vegetaciniame (+20°C) ir grūdinimo (+8°C; 0°C) režimuose hidroponiniu būdu. Nustatyti tokie parametrai: santykinė šaknų masė, ūglių ir šaknų santykinių augimo greičių santykis (k), sausųjų medžiagų procentas šaknyse, pridėtinių šaknų ilgio prieaugis per parą. Ypač dideli skirtumai tarp rūšių išryškėjo grūdinimo režimuose. Pažeminus temperatūrą nuo +20°C iki +8°C, tikriesiems eraičinams santykis k sumažėja, o santykinė šaknų masė padidėja žymiai labiau nei svidrių. Tai rodo, kad yra blokuojamas tikrųjų eraičinų ūglių augimas ir asimiliatai labiau nukreipiami į šaknis. Kitame etape pažeminus temperatūrą nuo +8°C iki 0°C, tikrųjų eraičinų šaknų tįsimas yra pristabdomas žymiai labiau nei kitų tirtų rūšių, o santykis k padidėja – užsiblokuoja ne tik ūglių, bet ir šaknų augimas. Palyginus su kitomis tirtomis rūšimis, ypač daug sausųjų medžiagų susikaupė tikrųjų eraičinų šaknyse. Hibridas ‘Punia’ pagal santykinę šaknų masę užima tarpinę padėtį tarp tėvinių rūšių. Pagal šaknų tįsimo pristabdymą ir sausųjų medžiagų kaupimąsi šaknyse, hibridas ‘Punia’ užėmė tarpinę, tačiau artimesnę gausiažiedėms svidrėms padėtį. Hibrido reakcija į žemą temperatūrą yra labiau subalansuota nei tėvinių rūšių. Hibridų šaknų sistema rodo geriau išreikštą adaptacinę reakciją nei svidrių, o antžeminė dalis auga žymiai intensyviau, palyginus su eraičinu.

Palyginus su koreliacine analize, šis metodas tyrinėtojui suteikia svarų pranašumą, tiriant kiekybinių požymių tarpusavio ryšius. Takų analizė leidžia identifikuoti netiesiogines ryšių priežastis ir nustatyti santykinę požymio reikšmę tuo metu, kai koreliacijos koeficientai rodo tik vidutinį sudėtingą tarpusavio ryšį, neatsižvelgiant į jo priežastingumą. Pateikti konkretūs takų analizės metodo naudojimo pavyzdžiai ir aprašyti takų koeficientų apskaičiavimo ypatumai naudojant naują STAT-ENG programos versiją (vers.1,55).

Žemdirbystė. Mokslo darbai, 2003, 2, 82, 157-168

Akademija, Dotnuva, Kėdainių rajonas

El. paštas: brone@lzi.lt; masaudrone@lzi.lt

1998-2001 m. kalibracinių lygčių kūrimui sukaupta 1021 daugiamečių žolių bandinių optinių ir cheminių duomenų bazė. Bandiniai surinkti iš įvairių šalies rajonų ūkinių žolynų bei iš tiksliųjų bandymų, kuriuose žolės pjautos įvairiais augimo tarpsniais. Bandiniai išdžiovinti ir sumalti laboratoriniu malūnu Cyclotec. Nuskenuoti spektrometru NIRS-6500. Atspindžio nuo cheminių jungčių spektrai suregistruoti 400-2500 nm intervale. Optinius duomenis atitinkantys žolių cheminės sudėties duomenys: žalių baltymų (CP), žalios (CF), rūgščių (MADF), neutraliame tirpale išplautos (NDF) ląstelienos, vandenyje tirpių angliavandenių (WSC) kiekiai bei virškinamumas (PCDigest) nustatyti referentiniais cheminiais metodais.

Kalibracinėms lygtims kurti naudotos skirtingos kalibruojamų optinių duomenų matematinio transformavimo, išbarstymo koregavimo programos ir skirtingi bangų intervalai bei jų deriniai. Kiekvienam rodikliui parinkta tinkamiausia, pagal gaunamus lygčių statistinius vertinimus, kalibracijos atlikimo technika. Geriausiai kontrolinės grupės žolių bandinius analizuojančios lygtys sujungtos į vieną, kuri įvardinta VZ2002_6.EQA. Analizavimo šia lygtimi statistiniai parametrai: CP R²_{p =} 0,975, SEP = 0,510; CF R²_{p =} 0,929, SEP = 1,220; MADF R²_{p =} 0,969, SEP = 0,787; NDF R²_{p =} 0,974, SEP = 1,400; WSC R²_p= 0,965, SEP = 2,377 ir PCDigest R²_{p =} 0,976, SEP = 1,893.

El. paštas: pievos@siltec.lt

Atlikus daugiafaktorinius tyrimus Nemuno žemaslėnyje, nustatyta, kad žolynai skyrėsi priklausomai nuo potvynio trukmės ir gruntinio vandens lygio vegetacijos metu. Pavaginėje upės dalyje augo smiltyniniai lendrūnai (Calamagrostis epigeios (L.) Roth) ir šaukščiai (Petasites Mill), toliau nuo upės augo paprastosios šunažolės (Dactylis glomerata L.) bei beginklės dirsės (Bromopsis inermis (Leyss.)), dar toliau – pieviniai pašiaušėliai (Alopecurus pratensis L.), pereinantys į nendrinių dryžučių (Phalaroides arundinacea (L.) Kanschert.) bendrijas. Priežemyninėje slėnio dalyje, šlapiose vietose augo viksvų (Carex L.), vandeninių monažolių (Glyceria maxima Holmbg.) ir vilkdalgių (Iris pseudacarus L.).

Nustatyta, kad koreliacinius ryšius tarp žolių išplitimo ir tirtų veiksnių galima suskirstyti į pagrindinius, kurie nulemia botaninę žolyno sudėtį, ir didesnę reikšmę turi GVL (½ 0,01½ ≤ r ≤½ 0,71½ ) bei užliejimo trukmė (½ 0,29½ ≤ r ≤½ 0,71½ ), o kiti tirti veiksniai dažniausiai lėmė atskirų žolių išplitimą, – tai molio dalelių, fosforo ir organinės medžiagos kiekis dirvožemyje bei fosforo kiekis potvynio sąnašose.